penas

pẽnas sm. (4) 1. sing. R146, K, Ant, Grv, Lel maistas, pašaras: Paukštis neša peną savo vaikams J. Jo penas, o mano meitėlis (paršas) J. Savo pẽną be momos skraidydama gaudė K.Donel. Upelio pakraščiu grakščios kielės medžiojo sau peną rš. Kiaulė buvo žiemos penù, o lašiniai par plaštiką Lk. Kirmėlėlės – paukštelių pẽnas Grž. Peno užteks visai nedėliai Onš. Prastas jo pẽnas, todėl toks liesas Varn. Bitės savo peną gauna nu medžio žiedų bei žolių S.Dauk. Lakstė vanags skraidydamas, savie peno ieškodamas JD193. Kodėl notėjo sūnus Isai penop nei vakar, nei šiandien? Ch1Sam20,27. Jisai duost peną visokiam kūnui DP207. Čia rasi peną ir pastiprinimą gyvatos tavos DP177. Geri pasitaikė paršai – pẽną ima gerai, neužilgo būs jau lašininiai Užv. Mūsų kiaulės geros veislei – pẽną gerai ima (penint greit tunka) Vkš. | prk.: Kad žmogus galėtų visapusiškai pasireikšti, jo sąmonė ir jausmai, protas ir akys nuolatos turi gauti peno rš. 2. R252, Vlkv, Alk penėjimas: Dar penkios žąsys penè (penimos) Gs. Jautis penėsimas, katrą į peną mes rudenį J. Ana varinėja kiaules į peną dėti J. Įdėjo arklį į peną Plt. 3. Pln, Up, Kal penimas gyvulys, penimis: Geri mūsų penaĩ šiemet buvo Lkv. Daug yra penų: kiaulių, jaučių J. Gerą peną turėjęs tas penas, t. y. gerai nupenėtas J.